Kvaila kūryba

Mano akys- sielos veidrodis. O siela gyvena bohemiškoj širdy, pilnoj tuštybės. Niekad negirdėjau, jog

bohemija galėtų  būti niūri ir tuščia. Negirdėjau, jog ji - nemeniška. O aš tokia. Vieniša, tyli, tuščia.

Neįdomi. Mano širdis - matinė. Todėl akys ir atspindi tuštybę. Tamsios blakstienos vėdina nepatirtą

skausmą, neišnagrinėtą save. Šypsena vaidina ne mano gyvenimo pjesėje. Ją pakeitė netikusi kopija. Mano

nosis, kaklas, pečiai, rankos, pilvas, kojos, pėdos- nieko neįtaria. Jie gyvena, Taip gyvenu aš ir net

nesiruošiu stengtis nagrinėti gyvenimo prasmę.

Gruodžio 9
Šiandien stebėjau žmones. Jie garsiai trepsėjo “Maximos” plytelėm tauškėdami apie nieką. Jei klausytume

jų sakinių… 2/3 užimtų jaustukai, jungtukai ir panašios nereikšmybės. Juodi batai, baltos kelnės,

juodas diržas, geltona palaidinė, dengianti sprindį po krūtine…  Ant palaidinės blizgantis rausvas

drugelis, išsiuvinėtas šlykščiais karoliukais. Ji, ta penkiolikmetė krypuoja su vaikinu. Morkaveidė,

sulipusiom blakstienom, sulaižytais plaukais ir dvokianti pakalnutėmis taip pat mėgaujasi džentelmenišku

ištvirkavimu. Net ji, raudonskruostė Birutė… Visados tarškanti apie tą patį… Slankiojo su kažkokiu

gražuoliuku. Ką jau kalbėti apie Raselę… Kaimo vaidilutę… Net ji nedrąsiai spaudo ranką išrinktajam.

O aš?! Lyg vienuolė sėdžiu ant suoliuko, tetrūksta poterių ir maldaknygės. Ne, aš nesimelsiu, negaliu.

Gana. Einu namo.
Gruodžio 10
Visą naktį negalėjau užmigti! Negi, a6 tokia prasta? Negi neturiu skonio? Proto? Na, neturiu papų… Bet

juk, kaip nors ir be to galima apseiti. Gana laukti! Reikia prad4ti paie6kas!!! Ir draugausiu SU

KIEKVIENU KURIS TIK PASIŪLYS!!! Greit sukurpiu ekspresyvų lai6ką: Aš, Austėja Krivickaitė, ieškau

vaikino, be privalumų. Po 5 valandų laukimo gaunu vieną, nusmurgusį raštelį… Į kurį iškart

atsakau,rytoj susitinkame alėjoj… Mmm… Mano princas, amno išrinktasis nevykėlis… Mmm… Kas jis? Aš

taip nekantrauju!!! Taip trokštu pajusti vaikino glėbį (ir ne tik) trokštu… Savo pirmojo bučinuko…
Gruodžio 11
Po ilgų ruošimosi valandų atrodau geriausiai kaip tik galėčiau atrodyti. Einu, širdis daužosi… Vis

tikiuosi, kad nesusprogs. Jo dar nėra. Stoviu, sėdžiu… Nėra. Tas kuilys! Negi, tur4siu p4dint namo..?

Atlekia kažkoks avigalvis su rožių puokšte… Jis? Jis! Labas, gražuole, tikiuosi neužsilaukei

(begėdiškai šypso, begėdiškai merkia akį). Tai čia… Rimtai jis.. O ne. Ne!
-Per geras. Oi tai yra labas, aš Austė.
-Austė?! A tai… Atleisk ne ta… Ta prasme ne… Su tavim…
-Mhm… Taip ir maniau. Ate.
-Aa… O… Aš tik pajuokavau… Čia tau(Įteikia susmirdusias gėles).
-Ačiū, bet savo princą jau matau. Va, anas su milžiniškais akiniais, idealus. Čia jis, Andrius. Čiuz…

(Avigalvis krizena). Ką gi, einu prie savo akiniuočio, rankose laikau susmirdusias rožes, o scenoje

pasirodo “Šypsena”, akių lašai “Vision ace”. Cha, akys blizga, šypsausi… Prieinu…
-Labas.
-Labas.(Jo akyse neįžvelgiu VISION ACE!!!).
-Einam?
-Einam? Taip mes ir ėjom lyg ir. Paėmiau jo ranką, į kitą įgrūdau rožes. Tyla. Va, dabar supratau kas yra

nejauki tyla. Jo rankos buvo permirkusios prakaitu. Nesupratau ar jis taip jaudinasi pries gražiąją AŠ,

ar prieš baisiąją.
-Atsisėdam?
-Sėdam. Taip mes ir sėdėjom. Tada švystelėjo mintis “jis idiotas, tuščias žmogus”. Pala pala… Tai ką,

tylūs žmonės nebepatinka? Jis, akiniuotas moksliukas, drebančiom rankom mane pakeis? Tai ką, MAN JIS

NETINKA? Ei, žmonės mielieji, širdie mano, PASAULI!!!? Aliarmas? Aš keičiuosi? Ne! Dar blogiau… Noriu

sutikti kuilį… Šnekėti su kuiliu… Jį apkabinti… Fui! Kas man pasidarė? Aš nebuvau tuščia! Buvau

idealiai nebyli… O dabar… Aš šneku su savim!!! Jei tai galima vadinti šneka. Tuščius žodžius beriu į sieną. Apie kuilį…
-Einam?
-Taip.
 Jo neblizgančios akys… Akiniuotis visai žavus, toks kaip ir aš. Kaip jį čia prakalbinus… Hmm…
Staiga. Visiškai staiga, taip, kad net užėmė kvapą. Pasirodo KUILYS. Scena atgija, rožės pražįsta, o jas trypia nuostabaus grožio didžiapapė blondinė. Gerai, ne tokio jau nuostabaus. Bet akiniuočiui varva seilė. Pažįstama. Mes su juo įsisvaigom idealius žmones. Jėga, Auste, renkis kančiai.
-Sveiki! Tai vat, nusprendėm pasiūlyt jum prisijungt prie mūsų… Mum čia su A… (wha ha ha pamiršo tos kiaunės vardą) Agnyte (nepamiršo) nusprendėm, jog aš noriu į ledą, bet ji bijo nusilaužt nagučius. O man vienam ne lygis eit. Tai varom?
-Seiliuk, tu eitum su mano zuikeliu(vos neapsivėmiau…), o mes moteriškai pabendrautume su tavo drauguže. Seilius, tai suprask- akiniuotis. Jis net nesigynė.
Po pusvalandžio stovėjimo prie lūpų blizgesio ir beprotiško jos tauškimo apie pudrą ir dar 2h stovėjimo prie lūpų pieštuko ji nusivedė mane į kirpyklą… Viršūnė. Nuostabiai klaiki diena. Po 5 minučių sėdėjimo ant sofkutės nuošalėje suvokiau - mano eilė. Mano eilė? Į ką?
-Mergaite, sėdinti ant sofkutės, ateikit. (WTF? Einu.)
-Sėskitės. (Sėdu.)
-Taigi, draugė padarė jums staigmenėlę!!! (Draugė?)
-Sutvarkysime tau plaukus, tavo draugė man padės. (draugė?)
-Padarysim iš tavęs gražuolę!- suklykė blondė. (Ak, štai, kas ta draugystė. Pasodina ant elektros kėdės ir pila vandenį… Draugystė.). Man tikriausiai suleido migdomųjų, nes nieko neatsimenu. Pabundu. Fu. Žiūriu į save…
Atlekia kuilys su seilium… Ir ką jūs manot? Akiniuotis, stveria mane už rankos ir tempia. Tempia… Nueinam atokiau. Tada, sugrūda savo liežuvį į mano suskleistas lūpas, padažytas “rausvaja tulpe”.
-Tu baisi, nemoki bučiuotis. Bet geriau nerasiu. Draugaujam?
O ką jūs atsakytumėt? Pirma, nesijaučiau baisi. Nebent dabar, kai spindėjau makiažu, dvokiau pudra ir taip toliau.
-Žinoma ne!
Ateinam iki kuiliaus su kuiliene, kurie tuoj susilauks kuiliukų… Kuilius atsisuka į mane, nusišypso.
-Makiažas Tau tinka.
_Kurgi ne.
_Mes jau pora,- sušnypščia seilius.
-Tai gerai, sako kuilys. Pasismaginsim, šiąnakt tūsas. Atšvesim draugystes.
-Tiesą sakant, mes visi keturi esam pora. (Pala, ar aš čia vienintelė normali?).
-Aš noriu įrašyti singlą, jūs esat mano aukos. Austėja, Tu būsi pirmoji mano auka. Šiandien susitinkam su žurnalistais.
Aš tikiuosi, saldžiai tikiuosi -tai vienas iš tų bukų sapnų…
-Ne. ,-Didžiuojuosi savo šaltu ne. Kurio jie, po galais, neišgirsta. Bjaurybės. Bandau bėgti, bet negaliu… Kablai - neleidžia. Bandau skristi- negaliu sijonas per trumpas. Tai ką… Po 5 valandų stoviu megos centre, aplink mus begalė debilų… Manęs niekad nekabino, o dabar… “Gal numeriuką?”. Kai jau žadu sakyti taip… Seilius- Ji mano, dinkit. Tačiau vienam, atkakliam gražuoliukui pavyko. Gavau jo numerį, paslepiau savo mažuosiuose persikuose, kurie šiandien atrodė kaip melionai.

Laukite arba nelaukite tęsinio.

Rodyk draugams